Vienas kuprotas diedas ėjo naktį per kapines. Staiga girdi balsą:
- Ei, biče, tu kuprotas?
- Taip, kuprotas, - lemena šis.
- Ne biče, tu nekuprotas.
Grįžta diedas namo, ogi žiūri, tiktai kūpra dingusi. Skambina savo šlubam draugui ir pasakoja, kad kapinėse kažkoks balsas jį išgydė. Kitą naktį per mišką eina šlubis, ir tas girdi balsą:
- Ei, biče, tu kuprotas?
- Ne, - atsako šlubis.
- Taip biče, kuprotas tu, kuprotas.


- Kas ateina per Kalėdas?
- Santa Klausas!
- Kas ateina per Vėlykas?
- Vėlykų kiškis!
- Kas ateina per Helovyną?
- Minedas!


Čiukčė loterijoje išlošė mašiną. Draugas jam patarė pasiimti mašiną raudonos spalvos. Čiukčė nuėjo atsiimti prizo ir sako:
-Duokit man raudoną mašiną.
-Jau nebeturime. Imkit juodą.
-Jeigu taip, tai atiduokit pinigus už bilietą.


Parsivežė čiukčia mašiną. Susirinko čiukčiai, apžiūrinėja. Vienas pačiupinėja langus, sako:
- O, iš stiklo...
Kitas pačiupinėja kėbulą, sako:
- O, iš metalo...
Trečias pačiupinėja duslintuvą, sako:
- O, patinas...


Gimė šeimoje vaikas, auga, jau penki metukai, o vis dar nešneka... Tevai jau apsiprato, kad Petriukas nebylys. Staiga, vieną dieną visiems pietaujant Petriukas staiga sušunka: "senelis!!!". Po valandos skambutis iš kaimo: senelis numirė...
O vaikas ir vėl nebekalba. Po keliu savaičių naktį vėl Petriuko klyksmas: "močiutė!!!" - tevai nustėro, nubėga į seneles kambarį - o ta jau atšalusi...
Praeina keli ramūs mėnesiai. Tėvas sėdi kambary, skaito laikraštį, Petriukas kieme žaidžia. Staiga tėvas išgirsta Petriuko šauksma: "tėvelis!". Visas perbalo, galvoja: šakės! Nusiprausė, apsivilko juodą kostiumą. Atsigulė ant lovos, laukdamas paskutiniosios.
Grįžta iš parduotuvės žmona, įbėga į kambarį pas vyrą:
-O tu ko čia dabar išsidrėbei?! Greičiau kelkis, eisim i šermenis, kaimynas numirė...


Kodėl čiukčios taip nemėgsta šokolado?
Ogi todėl, kad jie folgą ir popierių labai sunkiai suvirškina.

Persirengėliai – raganos, velniai, vaiduokliai, pabaisos. Moliūgai. Žvakės. Vaišės arba pokštas. Turbūt supratote, jog kalbame apie ne taip ir seniai į Lietuvą atkeliavusią vakarietišką šventę Helovyną (Halloween). Būtent su šiais atributais mūsuose ši šventė asocijuojasi. Tačiau ką ji reiškia iš tikrųjų, kokia yra jos prasmė, kilmė ir reikšmingumas?

Keista mirusiųjų pagerbimo šventė, tiesa? Na, keista ji atrodo ir patiems amerikiečiams, kur kas ilgiau ir plačiau už lietuvius švenčiantiems Helovyną. Štai Kenas C. Eriksonas (Ken Erickson) ir Patricija Sanderlend (Patricia Sunderland) savo straipsnyje „Washington Post“ rašo, jog Helovynas, regis, pati keisčiausia kasmetinė šventė – netgi keistesnė nei atrodo. Ji nėra patriotinė ar istorinė, nors itin plačiai švenčiama. Ji nėra susijusi su jokia religija, nors iškelia dvasinius, religinius įsitikinimus į dabartį.

Nors Helovynas yra labai populiarus, nedaug amerikiečių iš tiesų žino, ką ši šventė ir jos motyvai reiškia. Net jos kilmę sunku suprasti. Daugelis yra girdėję, kad Helovynas yra pagoniška, ikikrikščioniška šventė su Keltų tradicijomis. Dažniausia Helovyno kilmės versija – tai Keltų šventė, kuri lapkričio 1-ąją pažymėdavo ir Keltų naujuosius metus, ir dieną, kai buvo tikima, jog mirusiųjų sielos grįždavo aplankyti žemės.

Viena legenda byloja, kad šią dieną bekūnės dvasios tų, kurie mirė einamais metais, ieško gyvų kūnų, kad juos užvaldytų kitiems metams. Buvo tikima, kad tai buvo vienintelis šansas pomirtiniame gyvenime. Be abejo, gyvieji nenorėjo būti užvaldyti, todėl spalio 31-ąją gyventojai namie užgesindavo ugnį, kad jie taptų šalti ir atgrasūs. Jie persirengdavo įvairiausiais šėtoniškais kostiumais ir triukšmingai vaikščiodavo gatvelėmis, bandydami savo triukšmu išgąsdinti dvasias, kad jos neužvaldytų kūnų.

Tačiau pats pavadinimas „Halloween“ turi krikščioniškas šaknis. Stengdamiesi išguiti akivaizdžiai nekrikščioniškas šventes, Romos katalikų bažnyčia įtraukė kai kurias šventes į krikščionių kalendorių. Jie šias šventes tiesiog perėmė.

731 metais lapkričio 1-oji buvo paskelbta Visų Šventųjų diena. Taip spalio 31-oji tapo Visų Šventųjų išvakarėmis, angliškai – All Hallows Eve, laikui bėgant sutrumpėjusi iki “Halloween”. Net skatinant tokius papročius, kaip persirenginėjimas šventaisiais, lapkričio 2-osios paskelbimas Vėlinėmis, kai kurie nekrikščioniški Helovyno elementai išliko iki šių dienų. Na o keletas motyvai paveldėti netgi iš Amerikos čiabuvių. Į Ameriką Helovynas atėjo XIX amčiaus viduryje. Šią šventę čia atsivežė airių imigrantai.

Vaišių arba pokšto paprotys (trick-or-treat, kai žmonės – dažniausiai vaikai – vaikšto po namus ir prašo saldainių, o jei negauna, krečia pokštus), manoma, kilo ne iš Keltų, bet iš vieno IX amžiuje buvusio papročio, kai lapkričio 2 dieną krikščionys ėjo iš namų į namus, prašydami „sielos pyragėlių“, pagamintų iš kvadratinių duonos gabalėlių su razinomis. Kuo daugiau jų žmonės gaudavo, tuo daugiau maldų jie prižadėdavo už pyragų davėjų mirusius artimuosius. Tuo metu buvo manoma, kad mirusieji lieka tarp žemės ir dangaus ir net nepažįstamojo malda gali padėti sielai pasiekti dangų.

Taigi, nors kai kurie kultai Helovyną skelbia savo mėgstamiausia švente, pati diena nėra kilusi iš demoniškų dalykų. Ji išaugo iš Keltų ritualų, kai buvo švenčiami Naujieji metai bei iš viduramžių europiečių maldininkų ritualų. Kaip sako autoriai, šventė yra tiek bloga, kiek kas nors bando ją tokią padaryti.

Šaltinis: tindirindi